Padėkos diena: kodėl dėkoti?

Pagerbdami tai, kas yra už mūsų ribų, dėkingumas leidžia mums užmegzti ryšį su tuo, kas yra ne tik didesnis už mus pačius, bet ir iš esmės geras bei užtikrinantis. Tai atveria mūsų akis stebuklui, kuris yra gyvenimas, kuriuo reikia stebėtis, džiaugtis ir švęsti, o ne ignoruoti ar laikyti savaime suprantamu, kai jis skrenda. Tai skatina ir sustiprina gyvenimą gerinančias būsenas, tokias kaip džiaugsmas, ramybė, sąmoningumas, entuziazmas ir empatija, o slopina skausmingas emocijas, tokias kaip nerimas, širdies plakimas, vienatvė, apgailestavimas ir pavydas, su kuriomis jis iš esmės nesuderinamas.

Tai atveria didesnę ir geresnę perspektyvą, nukreipiant dėmesį nuo to, ko mums trūksta ar ko siekiame, į tai, ką jau turime, į viską, kas mums duota, įskaitant patį gyvenimą, kuris yra visų galimybių ir galimybių šaltinis. Atsivertęs mus į išorę, dėkingumas leidžia gyventi ne tik sau, bet ir visam gyvenimui. Dėl šios priežasties Ciceronas apibūdino ją kaip didžiausią dorybę, o dar svarbiau - visų kitų dorybių tėvą.

Šiandien mokslas vis pasiveda Ciceroną. Tyrimai dėkingumą susiejo su padidėjusiu pasitenkinimu, motyvacija ir energija; geresnis miegas ir sveikata; ir sumažino stresą ir liūdesį. Dėkingi žmonės daug labiau užsiima savo aplinka, todėl labiau auga asmenybė ir save priima, stiprėja tikslo, prasmės ir ypatingumo jausmas.

Dėkingumas sujungia žmones į vienas kitą palaikantį ir palaikantį socialinių santykių tinklą, kurį ji stiprina ir plėtoja. Tai yra pagrindas visuomenės tipui, kuriame žmonės gali rūpintis vienas kitu be prievartos, paskatų ar valdžios kišimosi, kuris, skirtingai nei dėkingumas, mus labiau žemina, o ne išaukština.

Dėkingumas gali būti skirtas būsimai naudai, taip pat buvusiai ir dabartinei naudai. Dėkingumas skatina optimizmą ir optimizmo tikėjimą. Tiek Vakarų, tiek Rytų religinės tradicijos pabrėžia dėkingumą. Daugelyje krikščioniškų tradicijų svarbiausia apeiga yra Šventoji Komunija arba Eucharistija - terminas, kilęs iš „eucharistijos“, graikų kalbos - „padėkos“. Pats Martynas Liuteris kalbėjo apie dėkingumą kaip „pagrindinį krikščionišką požiūrį“. Krikščioniškas dėkingumas yra ne tik jausmas, bet ir dorybė arba sielos nusiteikimas, formuojantis mūsų mintis, jausmus ir veiksmus, kuris plėtojamas, tobulinamas ir įgyvendinamas per prisimenamą santykį su Dievu ir Jo kūriniu.

Priešingai, naudos gavėjo nedėkingumas yra skaudus, nes jis paneigia geradario pastangas ir aukas, taip pakenkdamas jam ar jai, o dar daugiau - pačiam gyvenimui. Filosofui Davidui Hume'ui nedėkingumas yra „baisiausias ir nenatūraliausias nusikaltimas, kurį sugeba padaryti žmogus“. Filosofui Immanueliui Kantui tai paprasčiausiai yra „niekšybės esmė“.

Nedėkingumas kenkia socialinėms sąsajoms ir kenkia visuomenės pasitikėjimui, todėl visuomenės, grindžiamos teisėmis ir teisėmis, o ne pareigomis ir pareigomis, visuomenės, sukurtos ant manęs, o ne už mus, ir kuriose kiekvienas žmogaus gyvenimo aspektas turi būti reguliuojamas, registruojamas, stebimas ir valdomas. .

Nepaisant didelių ir daugybės teikiamų privalumų, dėkingumą sunku ugdyti, nes jis priešinasi giliai įsišaknijusiems žmogaus bruožams, ypač mūsų siekiui pagerinti savo sielą, poreikiui jaustis kontroliuojančiam savo likimą, polinkiui į kreditą. save dėl savo sėkmės, tuo tarpu kaltindami kitus dėl savo nesėkmių ir savo tikėjimą kažkokia kosmine lygybe ar teisingumu. Dėkingumas taip priešinasi mūsų įsivaizduojamiems poreikiams ir prioritetams, kad mums reikia tam ypatingos dienos.

Kadangi žmogaus prigimtis jai nepalieka daug vietos, dėkingumas yra pasiekimas, susijęs su emocine branda - todėl vaikai, išmokyti papūgauti „ačiū“, to niekada nereiškia. Ir atvirkščiai, daugelis suaugusių žmonių reiškia dėkingumą ar dėkingumo paprastumą vien todėl, kad taip elgtis yra naudinga ar mandagu. Dėkingumo išreiškimas yra geros manieros, o gerų manierų tikslas yra apeiti gilumą, kai trūksta gilumo.

Priešingai, tikras dėkingumas yra reta dorybė. Ezope yra pasakėčia apie vergą, kuris iš liūto letenos ištraukia spygliuką. Po kurio laiko vergas ir liūtas sugaunami, o vergas numetamas į liūtą. Alkanas liūtas puola verždamasis ir riaumodamas vergo link, tačiau, atpažinęs savo draugą, jis nusišneka ir laižo rankas kaip draugiškas šuo. „Dėkingumas, - baigiasi Ezopas, - yra kilnių sielų ženklas“.

Kaip ir visas dorybes, dėkingumą reikia tobulinti iki tos dienos, kurią galime pasakyti:

"Ačiū už nieką".

Neel Burton yra knygos autorius Dangus ir pragaras: emocijų psichologija ir kitos knygos.

„Neel“ raskite „Twitter“ ir „Facebook“